Lineage 2 – Lineage 2 istorija
Prie laužo
Jis giliai įkvėpė, įtraukė dūmų ir lėtai juos išpūtė. Didžioji veido dalis buvo paslėpta po senu, storu gobtuvu, o už jo tik tiršta tamsa. Nuo blyškios pypkės liepsnos nebuvo įmanoma įžiūrėti veido bruožų.
Prisistatė kaip bardas, tačiau niekas tuo netikėjo, nes jo balsas buvo žemas ir gergždžiantis. Taip pat, buvo įtartina, kad jis keliavo tamsiu mišku vienas.
Jis pasiūlė papasakoti istoriją, jei pasidalinsime laužo šiluma ir maistu. Mes sutikome, tačiau tik todėl, kad negalėjome išvaryti vieniško keliauninko į šaltą mišką. Patogiai įsitaisėme prie laužo laikydami ginklus, jei netikėtai iškiltų pavojus ir laukėme istorijos. Naktis buvo šalta kaip ledas, o jam pradėjus kalbėti žemas balsas sklido ramiai per kalnus.
I. Genesis
Istorija, kurią žadu papasakoti, yra apie tuos, kuriuos mes vadiname dievais. Klausykitės atidžiai, nes tai tikra istorija.
Labai seniai, laikais prieš pačią mintį, buvo tik rutulys, kuriame visi kūriniai buvo susimaišę. Kadangi nebuvo su kuo palyginti, rutulys buvo didelis ir mažas, šviesus ir tamsus, visoks ir joks.
Per šimtą milijonų metų, rutulys pradėjo augti ir galiausiai jo viduje pradėjo lėtai formuotis dvi jėgos. Joms augant, pradėjo formuotis jų valia ir ego, ir jos išsiskyrė į šviesą ir tamsą. Balta šviesa tapo moterimi, ir pasivadino Einhasad. Tamsa susiformavo į vyrą, ir pasivadino Gran Kain. Šie du sutvėrimai tapo visatos pradžia. Viso to ką mes šiandien žinome pradžia.
Einhasad ir Gran Kain sutelkė visas jėgas, kad išsiveržtų iš rutulio. Po šio veiksmo rutulys subyrėjo į skirtingas dalis. Vienos dalys kilo ir tapo dangumi, kitos krito ir tapo žeme. Tarp žemės ir dangaus susiformavo vanduo, o kelios žemės dalys iškilo, kad taptų sausuma.
Rutulio siela, kuri vadinosi Ether, subyrėjusi kartu su rutuliu pavirto augalais ir gyvūnais. „Pradžios gyviai“ susiformavo iš sielos, o Gigantai buvo geriausi iš jų. Jie buvo žinomi kaip Protingieji, nes jų protas buvo galingas kaip ir jų kūnai. Gigantai pažadėjo tikėti Einhasad ir Gran Kain, kadangi šių dievų veiksmai sukūrė gyvybę. Einhasad ir Gran Kain patiko Gigantai ir jie patikėjo šiems valdyti visa kas gyva. Tai buvo dar prieš mirties ir rojaus egzistavimą.
Einhasad ir Gran Kain pradėjo daug dieviškųjų vaikų. Pirmieji penki buvo įgalioti valdyti pasaulį. Vyriausia duktė, Shilen, buvo atsakinga už vandenį. Vyriausias sūnus, Paagrio, kontroliavo ugnį. Antroji duktė, Maphr, kontroliavo žemę. Antrasis sūnus, Sayha, tapo vėjo valdovu. Jauniausiai, Evai, neliko elementų valdyti, tad ji kūrė muziką ir eiles. Taip žemėje prasidėjo Dievų era ir nebuvo jiems nežinomos vietos.
II. Rasių sukūrimas
Einhasad buvo kūrimo deivė ir kūrė formas naudodama savo pačios sielą. Jos vaikai naudodavo savo galias sukurti gyvybę iš tų formų.
Shilen įkvėpė vandeniu pirmąją formą ir taip atsirado elfai.
Paagrio įkvėpė ugnimi antrąją formą ir taip atsirado orkai.
Maphr įkvėpė žeme trečiąją formą ir taip atsirado nykštukai.
Sayha įkvėpė vėju ketvirtąją formą ir taip atsirado arteias.
Gran Kain buvo griovimo dievas ir kai pamatė Einhasad darbus pradėjo smalsauti ir pavydėti. Jis nukopijavo Einhasad, ir sukūrė formą pagal savo atvaizdą. Tuomet nuėjo pas Shilen, vyriausią dukrą, ir paprašė įkvėpti dvasią. Shilen labai nustebo ir paklausė jo: „Tėve, kam tau to reikia? Einhasad, mano motina, atsakinga už kūrimą, neužsiimk darbais, kurie tau nepriklauso. Gyvūnas, kuris gims iš griovimo dievo, atneš tik nelaimes.“ Bet Gran Kain nepasidavė, ir po ilgų įtikinėjimų jam pavyko gauti dukters sutikimą. „Gerai, aš tai padarysiu, bet kadangi jau atidaviau vandens galias motinai, turėsiu tau atiduoti tik liekanas – stovintį ir pūvantį vandenį.“ Gran Kain priėmė jos dvasią. Bet Gran Kain nusprendė, kad jo kūriniui vienos dvasios nepakaks, tai jis nuėjo pas Paagrio. Vyriausias sūnus ilgai atsisakinėjo, kol galiausiai sutiko duoti gęstančios ugnies ir pelenų dvasią. Maphr ašaromis prašė tėvą atsisakyti sumanymo, bet galiausiai davė bevaisės ir užkrėstos žemės dvasią. Sayha, savo ruožtu, buvo priverstas duoti laukinio ir žiauraus vėjo dvasią. Patenkintas, kad viską gavo, Gran Kain sušuko: „Žiūrėkit, gyviai kuriuos kuriu, gimė iš vandens, ugnies, žemės ir vėjo. Jie bus stipresni ir protingesni už Gigantus. Jie valdys pasaulį!“
Gran Kain šaukė su pasididžiavimu prieš visą pasaulį ir įkvėpė dvasią savo atvaizdo formai. Deja, rezultatas buvo nevykęs. Gyviai buvo silpni, kvaili, klastingi ir bailūs. Likę dievai nekentė Gran Kain‘o gyvių. Nepatenkintas savo nesėkme, Gran Kain paliko savo kūrinius ir pasislėpė. Gyvūnus pavadino žmonėmis.
Elfų rasė buvo protinga ir valdė magiją. Tačiau elfai buvo kvailesni už Gigantus, jiems buvo leista prižiūrėti politinius ir su magija susijusius reikalus.
Orkai buvo stiprūs. Jie valdė neišsenkančią jėgą ir valios galią. Kadangi buvo silpnesni už Gigantus, jiems buvo patikėti karo reikalai.
Nykštukai buvo išradingi. Jie buvo geri inžinieriai, matematikai ir puikus gamintojai. Gigantai leido jiems užsiimti bankų ir gamybos reikalais.
Sparnuotoji rase Arteias, buvo laisvę mylintys ir be galo smalsūs. Gigantai stengėsi pagauti ir pavergti juos, bet vos tik uždaryti, šie gyviai nusilpdavo ir mirdavo. Gigantams neliko nieko kito kaip leisti Arteias skraidyti laisviems. Šie savo ruožtu skrisdavo į Gigantų miestą pranešti naujienų iš kitų pasaulio kraštų.
Žmonės negalėjo veikti nieko kito kaip vergauti Gigantams. Jiems buvo duodami visi juodi darbai. Žmonių gyvenimas nebuvo nė kiek geresnis už gyvulių.
III. Dievų karas
Gran Kain buvo laisvas ir nevaržomas dievas. Deja, jis suklydo suvedžiodamas savo vyriausią dukterį Shilen. Klasta paaiškėjo tuomet, kai Shilen pastojo. Einhasad sužinojusi kas vyksta, labai įniršo. Ji atėmė iš dukters teisę valdyti vandenį ir išvarė Shilen iš žemyno. Gran Kain ignoravo situaciją, ir Shilen teko vienai pasitikti likimą. Nėščia Shilen pabėgo į rytus, gilyn i tamsųjį mišką, kur gimdė dideliuose skausmuose keikdama Einhasad ir Gran Kain.
Gimę vaikai dėl Shilen nevilties ir pykčio tapo demonais. Stipriausi iš jų buvo pavadinti Drakonais. Viso gimė šeši drakonai iš prakeiksmų šešiems dievams. Stiprindama savo vaikų galią ji surinko ištisą armiją norėdama atkeršyti dievams.
Stipriausiems drakonams buvo įsakyta vesti armiją prieš dievus. Girdėdama tai Aulakiria, šviesos drakonas, pažvelgė i Shilen ir tarė: „Motina, tu nežinai ką tu darai. Nejau, tu tikrai nori amžino dievų sunaikinimo? Nejau tu tikrai nori sunaikinti savo tėvą, motiną ir brolius bei seseris, savo pačios kraują?“
Tai nepakeitė Shilen nuomonės. Galiausiai demonai įsiveržė į dievų rūmus, kur prasidėjo žiauri kova. Šeši drakonai sunaikino viską dievų pilyje. Dievai buvo įbauginti tokios drakonų galios. Daugybė dievo pasiuntinių ir demonų buvo nužudyti. Kasdien žaibavo ir griaudėjo, kai tik danguje negailestingai susidurdavo priešiškos jėgos. Gigantai ir kiti gyviai, drebėdami stebėjo kovą.
Kova truko keletą metų, kol galiausiai viena pusė įgavo persvarą. Nepaisant sužeidimų ir kančios Einhasad ir Gran Kain buvo stipresni ir kovą laimėjo.
Bėgant laikui, kuomet jau rodėsi jog karas baigsis ir bus sunaikinta Shilen armija. Galiausiai drakonai išskleidė sparnus ir spruko į žemę. Likusieji demonai nusekė paskui. Dievai norėjo sunaikinti bėgančiuosius, bet dėl silpnumo galėjo tik stebėti juos nutolstant.
Shilen matydama savo vaikus žūstant negalėjo pakelti skausmo, taigi sukūrė požeminį pasaulį ir įsikūrė jame valdove.
IV. Didysis tvanas
Išėjus Shilen, Eva perėmė vandens valdovės poziciją. Bet iš prigimties ji buvo baikšti, o po dievų karų tapo dar baikštesnė, todėl norėdama išvengti atsakomybės, ji iškasė tunelį giliausioje ežero vietoje ir ten pasiliepė. Be dievybės kontrolės vandens dvasios pradėjo klaidžioti be tikslo. Per daug vandens sutekėjo į vieną vietą ir suformavo didžiąją pelkę. Kitur vanduo netekėjo visiškai, tad ten susiformavo didelė dykuma. Vienoje žemyno dalyje dažnai kildavo dideli potvyniai, o kitoje iš vandens iškildavo salos. Vienoje dalyje lydavo dieną naktį, kol tik kalnų viršūnės kyšodavo virš vandens. O kur tik būdavo sausumos plotelis – visa kas gyva susikaupdavo jame ir ta vieta tapdavo tikru pragaru. Ir sausumoje ir vandenyne, visa kas gyva kentėjo.
Gigantai visų gyvūnų vardu prašė dievų pagalbos. Einhasad ir Gran Kain apieškojo viską aplinkui ir pagaliau atrado ežerą kuriame slėpėsi Eva. „Eva pažiūrėk kas nutiko, kai tu atsisakei savo pareigos. Tu griauni šio žemyno harmoniją, kurią mes tiek laiko kūrėm. Aš nepakęsiu, jei tu ir toliau man nepaklusi.“ Einhasad buvo tokia įpykusi, kad jos akyse liepsnojo riaumojančios ugnys.
Dėl potvynių, gausybė gyvių pasitraukė į Shilen požemius. Tai sukėlė didelį Einhasad pavydą. Bijodama motinos, Eva drebėdama pasidavė ir apsiėmė valdyti vandenis, nelaimės po truputi nurimo. Deja, sugriauto žemyno jau nebuvo įmanoma atstatyti.
V. Gigantų iššūkis.
Gigantų širdyse pradėjo augti skepticizmas. Gran Kain įrodė savo kvailumą sukurdamas žmones, dėl jo elgesio ir Einhasad pavydumo, susikūrė požemiai su gausybe demonų. Dėl Evos nemokšiškumo kontinentas buvo stipriai apgadintas. Gigantų širdyse plito abejonės sėkla. Ar tokie dievai verti būti garbinami?
Gigantai pradėjo manyti, kad jų galia lygi dievams. Jie važinėjosi savo kurtomis karietomis, laisvai galėjo įeiti ir išeiti iš dievų pilies, valdė magiją, galėjo pakelti salą į orą ir gyventi joje kaip dievai. Jie galėjo ištęsti savo gyvenimą, kad atrodytų jog jie yra amžini. Gigantai tapo perdėm arogantiški ir pradėjo siekti tapti dievais. Jie pradėjo eksperimentuoti su gyvais organizmais ir kūrė iš jų naujus. Gigantai tai vadino mokslu. Užkrėsti galios pradėjo burti armiją į kovą prieš dievus, nepaisydami Shilen nesėkmės.
Dievai pastebėjo pasiruošimus. Einhasad jausdamasi vienintelė turinti teisę kurti gyvybę buvo visiškai įniršusi. Ji pareiškė sunaikinsianti visus Gigantus kartu su žemynu, o jei prireiks ir visu pasauliu. Gran Kain kiek įmanydamas ją ramino. „Tu esi kūrimo deivė. Griovimas yra mano pareiga. Pati matei kas nutiko kai bandžiau imtis tavo darbų.
Aš nubausiu Gigantus už jų išdidumą. Bet jei tu nori sunaikinti žemyną, aš tau neleisiu iš visų jėgų.“
Gran Kain nenorėjo leisti Einhasad sunaikinti žemyno, o Einhasad dar stipriau įpyko dėl Gran Kain kišimosi. Bet kadangi jie buvo lygiateisiai, ji negalėjo jam sutrukdyti. Galiausiai jie sutarė kaip nubaus Gigantus. Einhasad pasiskolino Gran Kain‘o kūjį, vadinamą Pragaišties kūju, pakėlė kūjį aukštai virš galvos ir smūgiavo tiesiai į Gigantų miesto centrą.
VI. Amžių pabaiga
Kai pradėjo lyti ugnimi Gigantai suprato, jog padarė didžiulę klaidą. Jie sukaupė visą savo galią, kad sustabdytų kūjį krentanti ant jų. Bet jiems pavyko tik truputėlį pakreipti kūjo kelią ir jis perskrodė miestus leisdamasis ant žemės.
To užteko sunaikinti didžiausią pasaulio miestą. Taip pat, žemėje atsirado didžiulė duobė, kurią tuoj pat užpildė vandens bangos. Beveik visi Gigantai buvo sunaikinti. Išgyvenę bėgo į rytus stengdamiesi išvengi Einhasad pykčio. Einhasad juos vijosi ir naikino galingais žaibo kamuoliais. Likusieji Gigantai drebėjo iš baimės ir meldė Gran Kain pagalbos.
„Gran Kain, mes supratome savo klaidingus sprendimus. Tik tu gali nuraminti Einhasad pyktį. Neleisk mums išnykti. Mes gimėme iš to paties prado kaip ir tu. Mes esame protingiausi ir stipriausi gyviai žemėje.“
Gran Kain pagailo vargšų gyvių ir nusprendė, kad jie jau pakankamai prisikentėjo už savo nuodėmes. Jis pakėlė giliausius pietinių jūrų vandenis ir užtvėrė Einhasad kelią.
Einhasad suriko: „Kas čia dabar? Kas drįsta man trukdyti?! Eva, mylimoji dukra, patrauk šiuos vandenis man iš kelio, arba būk pasirengusi eiti paskui savo seserį.“
Eva pakluso motinai ir sugražino vandenis į jūras. Einhasad tęsė savo medžioklę ir vėl naikino Gigantus. O šie vėl prašė Gran Kain pagalbos. „Gran Kain, galingiausias iš dievų, Einhasad mus vis dar persekioja ir yra pasiryžusi mus sunaikinti. Maldaujam tavęs, pasigailėk mūsų.“
Gran Kain pakėlė uolas ant kurių stovėjo Gigantai ir vėl sustabdė Einhasad judėjimą. „Maphr, mano dukra! Kas drįsta man trukdyti? Tuoj pat nuleisk žemę, arba pasirenk savo sesers likimui!“
Išsigandusi motinos Maphr stengėsi nuleisti uolas, bet Gran Kain ją sustabdė. „Einhasad kodėl tu nenurimsti ir nesustoji. Visas pasaulis žino tavo galią ir bijo tavo pykčio. Išmintingi, bet kvaili yra Gigantai ir jie suprato savo klaidą. Pažiūrėk pati, galingi ir stiprūs gyviai kažkada valdę žemę, dabar susispietę ant siauro žemės lopinėlio, dreba iš baimės stengdamiesi išvengti tavo pykčio. Jie nebesistengia sukilti prieš dievus! Tegu ši vieta amžinai bus Gigantų kalėjimu. Nusiramink, tavo kerštas jau patenkintas.“
Einhasad žinodama, kad Gran Kain turi lygias galias nusprendė, jog bus geriau nesipriešinti ir palikti Gigantus ant siauro ir nevaisingo žemės plotelio, kad amžinai atgailautų už savo nuodėmes. Taigi, ji grįžo namo.
Vėliau Einhasad retai kada kišdavosi į žemės įvykius, kadangi visiškai nusivylė žemės sutvėrimais. Gran Kain taip pat sutiko nebesirodyti žemėje. Dievų amžiui atėjo pabaiga.
VII. Grįžimas prie laužo
Nepažįstamasis pertraukė pasakojimą.
Sužavėti jo kalbėjimo mes taip ir nepajudėjome kol jis pasakojo. Jo švelnus balsas skrodė mūsų mintis lyg tai būtų magiški žodžiai. Mitas apie kurį jis pasakojo buvo visai kitoks, nei tas kurį žinojome mes. Mes, labiausiai užgrūdinti kariai visose žemėse, buvome sužavėti nepažįstamojo ir net truputį jo bijojome. Netoliese pakilo pelėda, mes krūptelėjome nuo jos sparnų šlamesio. Nepažįstamasis atsikosėjo, pakėlė pypkę prie lūpų ir tęsė savo istoriją.
„Neatmeskite mano istorijos dėl to, kad ji skiriasi nuo tos kurią žinote jūs. Nėra įrodymų, kad jūsų šventikai kalba daugiau tiesos, nei klajojantis poetas. Dievų istorija yra Dievų valioje, bet ne žmonių. Taigi, ar šventikai gali žinoti tiesą?Aš tęsiu. Tai pasakojimas apie žemes po dievų išėjimo. Tai jūsų istorija.“
VIII. Padarinys
Staiga dingus gigantams pasaulyje kilo sumaištis. Įpratę prie gigantų valdymo, elfai, tamsieji elfai, nykštukai ir žmonės susidūrė su sunkia realybe: jiems patiems teko rūpintis savimi. Taip pat, pasaulis, kuriame jie gyveno, buvo nusiaubtas nuo Pragaišties Kūjo smūgio. Daugelis mirė nuo Einhasad sukeltos katastrofos, o dar daugiau žuvo nuo to įvykio sukelto sąmyšio ir chaoso. Žemės gyventojai karštai meldė dievų išgebėjimo, tačiau dievai į jų maldas neatsakė.
Pirmieji padėtį tvarkyti pradėjo elfai, kadangi gigantų valdymo laikais jie buvo rasė, atsakinga už politiką. Visgi, elfai sugebėjo suvienyti rases ir taip gyvenimas tęsėsi toliau. Bėgant laikui tapo aišku, kad elfai nesugebės valdyti taip, kaip valdė gigantai. Pirmieji sukilę prieš elfus buvo orkai.
„Ar elfai stipresni už mus? Ne! Ar elfai turi teisę valdyti mus? Ne! Mes nepakęsim valdymo tų, kurie yra silpnesni už mus!“
Orkų karinė galia buvo labai didelė ir elfai, kurie gyveno taikoje, negalėjo priešintis išdidiems ir bebaimiams orkams. Greitai didžioji dalis žemės tapo orkų teritorija ir elfai buvo išvaryti į atokiausią kontinento užkampį, kur jie ieškojo nykštukų pagalbos, kurių neapsakomi turtai ir išskirtinė ginkluotė suteiktų vilčių laimėti kovą prieš orkus.
„Žemės rase,“ maldavo elfai, „Ateikit mums į pagalbą. Savo absoliučia galia žiauriosios orkų ordos mus persekioja. Ateikit – kovokime prieš juos kartu.“
Tačiau nykštukai šaltai atsisakė padėti elfams. Jų akimis, pasaulis tapo orkų. Pragmatiškiem nykštukam nebuvo jokios prasmės sudaryti sąjungą su silpnaisiais. Elfus tai įsiutino, tačiau jie negalėjo daryti įtakos sprendimui.
Elfai nusprendė prašytis vėjo rasės pagalbos. Arteiaų žvalgybos įgūdžių ir oro antpuolių užtektų elfų triumfui prieš orkus. Elfų delegacija iškeliavo i patį žemės kraštą prašyti Arteias pagalbos. „Vėjo rase, ateikit mums į pagalbą! Barbariški orkai slegia mus savo absoliučia jėga. Susivienykime ir pamokykime juos už jų kvailumą!”.
Tačiau, Arteias nesidomėjo nei politika, nei karais žemėje. Jie pasiryžo likti neutraliais kare ir pasislėpė krašto gilumoj. Elfai prarado viltį. „Niekas mums nepadės! Ar tai bus mūsų rasės pabaiga? Ar bjaurieji orkai užgrobs žemę, prisiims visą šlovę ir turtus?“
Loading...
